Monopolistas turi ypatingą privilegiją, kokios neturi kiti verslai, nes dėl rinkos ypatybių susidarė situacija kurioje tiesiog nėra konkurentų. Jam nebūtina parduoti visą savo produkciją vienoda kaina; jis gali, naudodamasis konkurencijos nebuvimu, skirtingai traktuoti įvairias rinkas ir kiekvienoje iš jų nustatyti skirtingą kainą. Žinome, kad chirurgai dažnai nustato įvairiems pacientams skirtingą mokestį už savo paslaugas: vienam savo pacientui chirurgas gali padiktuoti 100 sv. st. užmokestį už operaciją, už kurią iš kito paims tik 50 sv. st. Geležinkelis dažnai skirtingai traktuoja, t. y. diskriminuoja, pervežamas prekes, imdamas už baldų vežimą daugiau negu už anglių. Leidėjai dažnai išleidžia vieną ir tą pačią knygą keliais leidimais, kurių vieni labai brangūs, kiti visai pigūs. Arba pramonininkas gali pardavinėti prekes užsienyje daug mažesne kaina negu namuose.

Įprastinis diskriminacijos tikslas yra padidinti pelną. Apdairiai nustatydami skirtingas kainas, kad geriau prisiderintų prie įvairių rinkų, monopolistiniai gamintojai gali parduoti daugiau prekių ir gauti didesnius pelnus, negu kad jie gautų nustatę vienodą kainą visoms savo prekėms. Tokia taktika ypač populiari, kai jie gali pelnytis dėl masto ekonomijos, kadangi jų vieneto kaštai, plečiantis gamybai, mažėja.

Bet tokia diskriminacija monopolistas gali užsiimti tiktai ten, kur prekė, parduota pigesnėje rinkoje, negali arba nebus pergabenta ir parduota brangesnėje rinkoje. Nepasiturintis pacientas negali perparduoti savo gydytojo paslaugų didesne kaina. Pramoninis elektros energijos vartotojas, kuris moka už elektrą pagal žemesnį tarifą, negali perparduoti savo elektros gyventojų butams. Vadinasi, diskriminuojančio monopolisto sėkmė priklauso nuo labai puikios orientacijos savo prekių rinkoje ir tų prekių pirkėjų psichologijoje.

Dempingas

Dempingas paprastai reiškia prekių pardavimą mažesne kaina negu kainuoja jos gamyba ar gamyba ir platinimas. Dempingo dažnai griebiasi monopolizmo siekiančios organizacijos, norėdamos užvaldyti rinką. Pasitaiko atveju kai dempingas yra naudojamas norint realizuoti savo produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus paklausą.

Pavyzdžiui, pramonininkas, norėdamas gauti pelną, atsirandantį gaminant dideliais kiekiais, gali būti pasirengęs realizuoti tą savo produkcijos dalį, kurios nebepriima sava rinka, bet kokia kaina tol, kol tokia kaina atlygina jo pirminius produkcijos vieneto gamybos kaštus. Natūralu tai, kad vietinės ir užsieninės kainos skirtumas turi būti mažesnis negu prekių vežimo kaštai plius dydis muito, kuriuo gali būti apdėdamos tos prekės; antraip tos prekės bus perkamos užsienio rinkoje ir reeksportuojamos atgal į tėvyninę rinką.

Dempingas, siekiant įsigalėti užsienio rinkose, praeityje buvo ne taip retai panaudojamas; ypač tuo užsiimdavo Vokietija, taikydamasi į tada dar ekonomiškai neginamos Didžiosios Britanijos ir kitų šalių rinkas. Dažniausiai tas, kuris imasi dempingo metodo, išlaiko mažas kainas užsienio rinkose „išmetamoms” prekėms tol, kol vietiniai gamintojai pasitraukia iš konkurencinės kovos. Tada, įgiję visišką ar dalinę monopoliją, jie pakelia kainas siekdami pelno padidėjimo.

Tokie metodai perkančioms šalims neišvengiamai žalingi: jie sukelia kainų svyravimus, prekybos ryšių perdislokavimą ir gali suteikti daug vargo ir nuostolių tiems gamintojams, kurie gamina panašias prekes. Dabar šalių vyriausybės užkerta kelią svetimų šalių prekių dempingui jų rinkose apskritai uždrausdamos jas įvežti, nustatydamos importo kvotas arba apdėdamos jas dideliais muitais.

Comments are closed.