Kadangi nuo mažens mėgau skaityti, man buvo nesuprantama, kaip kitiems tai gali nepatikti, kaip jie tam neranda laiko ar kodėl jiems tai neatrodo įdomu. Perskaičius naują knygą visuomet norėdavosi pasidalinti įspūdžiais, ją aptarti, tačiau… nebūdavo su kuo. Studijuojant universitete mūsų grupei buvo priskirtos kelios paskaitos, joms mes, studentai, privalėjome perskaityti keliolika knygų, o dar kelios dešimtys buvo papildomame sąraše – savišvietai. Žinoma, perskaičiau jas beveik visas ir norėčiau pasidalinti įspūdžiais. Šįkart norėčiau pakalbėti apie amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingvėjaus knygą – romaną „Kam skambina varpai“.

Tai Nobelio premijos laureato romanas, skirtas kovos su fašizmu aprašymui, išleistas 1940 metais. Skaitant šį kūrinį, o vėliau aptariant jį su bendrakursiais bei dėstytojais, itin išsiskyrė romano idėjos, herojų paveikslai bei visa kompozicija. Apskritai Hemingvėjaus kūryba pasižymi vaizdavimo objektyvumu, ryškiai jaučiamas polinkis į apibendrinimą, itin dažnai sutinkamas minties užšifravimas, kaitaliojamos laiko plotmės. Rašytojas paliko ryškią žymę literatūros istorijoje – sukūrė kitokį rašymo stilių – neemocionalų, dalykišką prozos stilių, neaprašinėjo tikrovės, vaizdavo ją taip, kad ji kalbėtų pati už save ir papildomi aprašymai taptų nereikalingi. Dar vienas ryškus Hemingvėjaus kūrybos bruožas – perteikia emocijas apie jas tiesiogiai visai nekalbėdamas.

Viską, kas vyksta aplink, rašytojas knygose užfiksuoja lakoniškai, glaustai, rašo paprastai, beveik visai nėra jo paties samprotavimų ar komentarų – taip pasireiškia ir Hemingvėjaus profesija – jis dirbo žurnalistu, tad ir rašydamas knygas neatsisakė tokio rašymo stiliaus. Didelę reikšmę Hemingvėjaus kūriniuose turi atskiros frazės ar žodžiai, kurie padeda atskleisti tai, kas tuo momentu yra svarbiausia. Pats autorius tokį vaizdavimo būdą yra pavadinęs „aisbergo“ principu – didžioji dalis yra paslėpta, reikia skaityti tarp eilučių.

„Aisbergo“ principas jaučiamas ir romane „Kam skambina varpai“. Čia itin ryškiai keliama problema, ar žmogus turi įvykdyti užduotį, kuri vėliau pasirodys esanti beprasmė. Visa tai vyksta istorinių įvykių fone (Ispanijos pilietinio karo metu). Romano veiksmas trunka vos keturias dienas, tačiau tekste gausu įvairių intarpų, o herojaus Džordano monologai padeda išplėsti kūrinio laiko ir vietos rėmus. Prie iš pradžių glausto siužeto atsiranda įvairių nukrypimų, tad visas pasakojimas pavirsta tarsi epiniu – su begale smulkmenų ir detalių. Iš tokių nukrypimų galima sužinoti apie aprašomų įvykių priešistorę, apie partizanų vadą ir jo susidorojimą su frankistais, apie fašistus ir jų žvėriškumą.

Minėta herojaus užduotis – tilto susprogdinimas – tampa romano epicentru – prie jo budėdamas Džordanas prisimena ir vėl išgyvena pokalbius su sutiktais žmonėmis, svarsto kaip keisis situacija šalyje, jei jis sėkmingai įvykdys jam skirtą užduotį. Pasirinktas toks romano epicentras – užduotis suprogdinti tiltą – atkreipia dėmesį į knygoje akcentuojamą pareigą, jos svarbą, discipliną.

„Kam skambina varpai“ – knyga, kurioje labai detaliai aprašoma personažų išvaizda, jų patiriamos emocijos, kylantys vidiniai svyravimai, abejonės. Labai dažnai įterpiami ispaniški žodžiai ar net keiksmai – tai kūriniui suteikia daugiau autentiškumo. Vis dėlto kartais skaitant apimdavo jausmas, kad romanas yra gana padrikas – nuo vieno prisiminimo vienu metu šokama prie kito, kuris vyko visai kitu laiku, tą akimirką būna sunku suvokti, ką autorius bando tuo pasakyti. Tačiau perskaičius visą kūrinį – visą „Kam skambina varpai“, paaiškėja, tiesiog šviste nušvinta, jog visos iš esmės atskiros romano dalys, kurias skaitant vis kildavo klausimai, kodėl gi būtent toje vietoje Hemingvėjus apie tai rašo, sudaro visumą, kuri yra būdinga epinio pobūdžio kūriniui.

Comments are closed.